Aleksandras Rybakas: mano daina – apie pirmąją meilę

Jei norite pamatyti didesnę nuotrauką spauskite ant jos.
Eurovizijos 2009“ laimėtojas Aleksandras Rybakas dar prieš konkurso finalą davė interviu Baltarusijos portalo „Interfax.by“ žurnalistui.
Šis jaunas baltarusis iš Norvegijos labai artistiškas ir tikintis savimi. Būtent – tikintis, o ne pasitikintis. Jis daug šypsosi ir net būdamas labai pavargęs neatsisako duoti interviu ar nusifotografuoti, rašo „Interfax“.

Saša, kai išvažiavai iš Baltarusijos buvai dar visai mažas. Ką atsimeni apie tėvynę?

Atsimenu Lešni – tai mano senelės kaimas, kur ji iki šiol turi namą. Dranikus (bulviniai sklindžiai – vert. pastaba) atsimenu...

Seniai valgei dranikus?

Seniai. Nors kartais mes juos gaminame ir Norvegijoje. Atsimenu, kaip dainavome „Купалинку“ („Undinėlę“).

O dabar gali padainuoti?

Lengvai! (dainuoja pirmą dainos kupletą). O antrą kupletą jau pamiršau, reikia mamos paklausti. Aš moku baltarusių kalbą tik todėl, kad ji man visas dainas vaikystėje dainavo baltarusiškai. Ir dar aš atlieku dainas, kurias mano tėvas parašė pagal Maksimo Bogdanovičiaus eiles.

Papasakok apie savo tėvus.

Mano tėtis Igoris dirbo Minsko kameriniame orkestre, o mama - Baltarusijos televizijoje, muzikinių programų redakcijoje. O paskui tėtei pasiūlė darbą Norvegijoje, ir mes išvažiavome. Dabar tėtė smuikininkas, orkestro dirigentas ir dar dėstytojauja geriausioje Norvegijos muzikos mokykloje. Mama - vargonininkė ir pianistė. Jie - populiarūs žmonės Norvegijoje.

Žinau, kad tu laimėjai Norvegijos „Žvaigždžių fabriką“, kokius dar savo pasiekimus gali paminėti?

Groju miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Smuikininko vaidmuo Šolomo Aleichemo kūrinyje buvo visai nedidelis – jis turėjo pasirodyti tik pradžioje ir pabaigoje. Tačiau aš taip patikau režisieriui, kad scenarijus specialiai dėl manęs buvo pakeistas, ir aš ant scenos būnu per visą spektaklį, ir visą tą laiką groju smuiku.

Vasarą filmuosiuosi norvegų filme. Jis skirtas vaikams, bet biudžetas labai didelis. Vadinasi „Yohan – Child Wanderer“. Filme populiarios grupės „A-ha“ vokalistas Mortenas Harketas vaidins mano tėvą. Filmas – apie čigonus, o aš vaidinsiu smuikininką.

Dar ketinu įrašinėti savo albumą ir važiuoti į jo pristatymo turą.

Ką veiki laisvu nuo muzikos metu?

Aš neturiu laisvo nuo muzikos laiko. Rimtai - nuo penkerių metų grojo smuiku, ir iš pradžių ne itin žavėjausi tuo, kad mane verčia muzikuoti, o draugai mane net erzino dėl to. Užaugęs supratau, kokia laimė, kad galiu kurti muziką ir groti instrumentu, kad turiu talentą. Tačiau klasikiniame žanre man buvo ankšta, todėl susidomėjau ir šiuolaikiškesne muzika. Ir pradėjau dainuoti, kad atkreipčiau merginų dėmesį. Tiesa, prisiminiau, laisvalaikiu žaidžiu kompiuterinius žaidimus ir svajoju kada nors sukurti savo žaidimą.

Tavo daina – apie meilę, atrodo, kad tau merginų simpatijų netrūksta. Ar turi širdies damą?

Oi ne, aš visai neturiu laiko meilei. Negalima pasiimti žmogaus širdies ir išsivežti ją į gastroles, kol mergina laukia namie. Tai būtų žiauru. Todėl aš kol kas vienas, mano gyvenime egzistuoja tik karjera ir muzika, tačiau tai nereiškia, kad nemėgstu bendrauti. Tiesiog kol kas muzika yra pirmoje mano prioritetų sąrašo vietoje.

O mano daina - apie pirmąją meilę. Aš labai mylėjau vieną merginą ir apie šiuos jausmus pirmiausia parašiau muziką, o paskui ir žodžius. Tiksliau, muzika pas mane atėjo pati – vasarą ilsėjausi kalnuose ir vieną kartą vaikščiojau pasiėmęs smuiką, pakilau į patį aukščiausią kalną ir mane užplūdo neįtikėtini jausmai, pradėjau groti, ir gimė dainos muzika. Paskui aš parašiau jai žodžius, ir pasirodė, kad tai geriausia iš visų dainų, kurias buvau sukūręs.

Tavo gimtadienis gegužės 13 dieną. Kaip rengiesi jį atšvęsti Maskvoje?

Na, bus tortas. Turiu daug repeticijų, net nežinau, kaip organizuoti šventę. Tačiau labai tikiuosi, kad manęs nepamirš. Be to, mano mama gegužės 18 dieną švenčia jubiliejų, jai sueina 50 metų, taigi aišku, kokią dovaną jai noriu padovanoti. Be to, Norvegija gegužės 17 dieną švenčia Nepriklausomybės dieną, taigi norisi padovanoti dovaną ir šiai šaliai.
Ir vis dėlto, kuo jautiesi esąs – baltarusiu ar norvegu?

Aš – Norvegijos baltarusis. Mano pasas norvegiškas, esu šios šalies pilietis, čia užaugau. Tačiau mano tėvai iš Baltarusijos, ten gimiau, ten gyvena mano močiutės ir kiti giminaičiai, Minske, Vitebske. Mama sako, kad mano charakteris baltarusiškas, nors aš nelabai suprantu, ką tai reiškia.

Kada ketini atvažiuoti į Baltarusiją?

Kai tik pakvies! Jei nuoširdžiai, labai noriu aplankyti tėvynę. Tačiau vasarą prasidės mano turas Norvegijoje ir filmavimo darbai, o tam pasibaigus tikiuosi surengti koncertą Minske, tuo labiau, kad mano tėvams taip pat bus labai įdomu važiuoti kartu.

Daugelis baltarusių „serga“ už tave, laiko tave savu!

Jei baltarusiai nieko prieš, labai džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad tuo atveju, jei laimėsiu, pusė mano pergalės priklauso Baltarusijai.

šaltinis: alfa.lt

O man ta Ingrid ar kaip ten visai nieko ir grazi tokia.

Jau buvau skaičius šį interviu, bet patiko dar kart paskaityt.
Pritariu Sunshine dėl Ingrid ;)

Kaip man nepatinka ta jo ex.. :DD jau tokia žiūrkikė man ji..